Problėmų priežastis apgautas instinktas?

"Instinktas - tai juslinis gyvų būtybių gebėjimas atskirti naudinga nuo žalinga pasitelkiant malonumo ir nemalonumo pojūtį ; gebėjimas siekti pirmojo ir atmesti antrąjį gyvybės išsaugojimo vardan . Aš sakiau, kad instinktas yra jausminė ypatybė."

Atrodo labai sudėtingai... bet žvilgtelėkime toliau... kaip gi tas instinktas pajunta.

"Kai mes numetame šuniui kąsnelį duonos, duodame ko nors paėsti beždžionei ar kuokštą žolės karvei, - ką tie gyvūnai pirmiausia daro? Jie pirmiausia pauosto, kas paduota, atsargiai paragauja ir tada arba suėda, arba visai neliečia. Taigi kokiais jutimais vadovaujasi gyvūnai nustatydami maisto vertę? Pirmiausia uosle, paskui skoniu. Kuo gi būtent šie jutimai skiriasi nuo kitų - regos, klausos ar lytėjimo? Ogi tuo, kad pirmieji du yra cheminės prigimties, o pastarieji - fizinės. Štai tie du cheminiai jutimai - skonis ir uoslė - ir yra instinktas, kuris ir išsaugo visą gyvąjį pasaulį."

Viskas paprastėja... uosle ir skonių cheminiu pagrindu organizmas atrenka... bet kodėl tada viskas kas skanu nesveika?

"Degtinė ir tabakas, jau savaime kenksmingi, ypatingai veikia uoslę ir skonį; šiuos cheminius jutimus švarius išsaugo tik vaikai ir moterys, nes jie nenaudoja minėtų teršalų. Priprasti galima prie daugelio dalykų, netgi tokiu lygiu, kad sūris bus skanus tik kai jį pusiau supūdysi ir tame dvokiančiame daikte įsiveis kirminai. Todėl maistas dažnai būna kenksmingas, nors atrodo skanus, taip kaip kenksmingas yra alkoholis ar po oda įšvirkštas kokainas bei morfijus. Tariamo malonumo jausmas tais atvejais tik laikinas, kol tęsiasi dirbtinis žvalumas esant prislopintiems nervams."

Instinktai neveikia?


"Kai kalbame apie instinktą, turime mintyje išimtinai sveikus, nesugadintus cheminius jutimus. Kas jų neturi, gali lengvai atkurti, iš naujo grįždamas prie teisingo gyvenimo būdo. Bet ir tuo lygiu, kokius juos turime dabar, skonis ir uoslė dar gali puikiai tarnauti, tereikia mokytis jais naudotis. Teisingai gyvendami mes vėl pasieksime tokio instinkto tobulumo kad kaip arklys ar šuo atskirsime naudingą nuo žalingo. Bet kuri karvė neklysdama tiksliai iš dešimties žolių vien uoslės ir skonio pojūčiais išsirinks jai tinkamiausią. Karčių ir rūgščių žolių ji nelies, o ės tik saldžią žolę. Arklys neės paplėkusio ar kitaip sugadinto šieno. Nė vienas žvėris neragaus "karšto". Bet kuris kūdikis pirmą šaukštelį sriubos ar jautienos kąsnelį išspjaus , o nuo pirmo alaus ar kavos gurkšnio darys siaubingas grimasas. Tik rūpestinga motina beveik prievarta, t. y. neduodama jam nieko kito,

pripratins jį prie viso to, beje, sveikatos sąskaita. Taip vadinamos vaikiškos ligos, kurių metu organizmas stengiasi išsivaduoti nuo į jo organizmą patekusių kenksmingų medžiagų, yra mamos rūpestingumo pasekmės. Kūdikis, kuriam leidžiama rinktis mėsą, sriubą, vyną, kakavą ar prisirpusius vaisius bei savo daržo daržoves, tebesivadovaudamas sveiku instinktu būtinai ties rankutę link pastarųjų.
Kuri motina to nepastebėjo? Bet kuri bent kartą dėl to susimąstė? Arba kas iš suaugusiųjų ims noriai gerti arbatą, kavą be cukraus ar be pieno ir grietinėlės? Argi prie viso to dedamas cukrus ne tam, kad apgautų perspėjantį instinktą? Tyrinėtojas Laveljanis savo kelionėse po Afriką jam ir jo juodukams palydovams nežinomas uogas bei vaisius pirmiausia duodavo jį lydinčiai beždžionei, kurią dėl to ir pasiėmė su savim. Jeigu beždžionė ėdė, buvo aišku, kad tai nenuodinga; jeigu atmesdavo, vadinasi, tai maistui netinka."

Instinktas veikia!..

"Taigi spręsdami, ką mes turime valgyti, kad gyventume darnoje su mūsų prigimtimi, prieiname prie visiškai aiškios išvados, kad šiuo atveju pirmas vedlys yra mūsų nesugadintas, sveikas instinktas - skonio ir uoslės pojūtis. Išmoksime juk iš naujo palaimingai naudotis savo uoslės ir skonio organais. Stebėtina, kad lig šiol žmonės nesusimąsto, kodėl juos gamta apdovanojo skonio ir uoslės pojūčiais - liežuviu ir nosimi? Kad ajustume malonų skonį ir kvapą. Gerai. Bet kokia mums iš to nauda? Juk tokiu atveju būtų geriau, kad mes nejustume nei bjauraus skonio, nei šlykštaus kvapo. O iš tiesų šie pojūčiai mums duoti tam, kad padėtų išvengti pavojaus, todėl, kad visa, kas nemalonu mūsų uoslei ar skoniui, - maistas ar vanduo, oras ar dar kas nors, - iš tiesų yra kenksminga. Ir atvirkščiai, visa, kas maloniai kutena mūsų gomurį ir nosį - visa tai mums į naudą. Juk ne veltui gamta mums įstatė nosį taip arti burnos. Kiekvienas maistas turi praeiti šią cenzūrą. Kur mes beeitume, prie ko beprisiartintume, pirmoji eina nosis kaip svarbiausias mūsų sargybinis. Kiek kartų nosis gelbėjo mūsų sveikatą, netgi gyvybę, priversdama mus kuo skubiau bėgti nuo gresiančio pavojaus arba mest šalin kažką nuodinga, ką mes buvome besuvalgą.
Yra žmonių, kurie absoliučiai neturi uoslės, ir jie nuolat nesveiki. Ir atvirkščiai, yra tokių, kurių uoslė tiek išlavinta, tokia švari, kad jie tarsi šunys atpažįsta žmones iš kvapo užrištomis akimis; jie taip pat paėmę į rankas daiktą pasakys, kas jį prieš tai laikė rankose, kas ką tik ar anksčiau buvo kambaryje.1 Žmonės su tokiais išlavintais cheminiais pojūčiais paprastai labai sveiki todėl, kad niekada nevalgo nieko tokio, kas jiems nepriimtinai kvepia (pagedusi mėsa ar sūris ir pan,), netgi negali savęs priversti to daryti: jie netgi negali būti ten, kur oras bent kiek negrynas."

Ir žinoma gamta mumis pasirūpino... turime ir daugiau apsaugos mechanizmu! Kaip ir pramonė budų apeitu mūsų instinktus.... juk mes beveik kaip robotai... jeigu jutikliais teikia klaidingą informaciją, mes AKLAI tikime jutikliais... o reikia ir pagalvoti...

"Ko neatpažįsta nosis, atskiria liežuvis - skonio pojūtis. Yra dalykų, kurie, pvz., kaip druska, neskleidžia jokio kvapo. Jų skonis pažįstamas tik ištirpus ant liežuvio, nes (corpora non agunt nisi fluida, aut volatilia). Kas iš pažiūros neturi jokio kvapo ar skonio, to mes turime saugotis. Bet tai, kas skleidžia nepriimtiną kvapą ar blogą skonį, mums kenkia, ir atvirkščiai. Man gali prieštarauti, atseit sriuba taip gardžiai kvepia, o pagal mano teoriją ji turi pakenkti. Taip, ji kvepia, bet tai ne sriubos, o joje esančių prieskonių kvapas.
Išvirkite sriubą be prieskonių - ir nebus jokio aromato." Zuikis ir kalakutas taip pat kvepia", sušuks kitas. Irgi netiesa: žaliu pavidalu jie dvokia kaip lavonai ir skleidžia nemalonų kvapą, o iškepus iš esmės kvepia sviestas ir prieskoniai. "

Turime gamtos duotus VISAS priemones atsirinkti maistą, bet mūsų apgauti instinktai mus paveda, o mes jais aklai tikime. Naudodamiesi protu ir instinktais mes galime būti sveikesni!

Čitatos iš : "Konstantinas Moes – Oskragello. ŽMOGUI PRIGIMTIES SKIRTAS MAISTAS. 1896"